Siracido 14

₁Laimingas žmogus, kuris nenusikalsta lūpomis,

kuriam nereikia jausti širdgėlos dėl nuodėmių.

₂Laimingas žmogus, kurio sąžinė nesmerkia,

kuris nėra praradęs vilties.

₃Turtai neneša nieko gera siauraširdžiam žmogui;

kokia nauda iš aukso šykštuoliui?

₄Ko jis pats atsisako, tą krauna kitiems;

iš jo gėrybių prabangiai ūžaus svetimi.

₅Kam bus dosnus žmogus, kuris šykštus sau

ir nesinaudoja savo paties turtais?

₆Nėra šykštesnio žmogaus už šykštų sau pačiam;

jį nubaudžia jo šykštumas.

₇Jei jis kada ir būna dosnus, tai įvyksta per klaidą;

galų gale jis parodo savo gobšumą.

₈Šykštuolis – nedoras žmogus;

jis nusigręžia nuo artimo ir nepaiso kitų.

₉Šykštuolio akys nepatenkintos jo dalimi,

gobšus neteisingumas sustingdo jam širdį.

₁₀Šykštuolio akys godžiai žiūri į duoną,

bet ant savo stalo jis deda supelijusią.

₁₁Mano vaike, jeigu turi iš ko, vaišinkis

ir aukok vertingas atnašas Viešpačiui.

₁₂Atmink, kad mirtis nelūkuriuoja

ir kad tau nebuvo parodyta mirusiųjų pasaulio sutartis.

₁₃Daryk gera draugams prieš mirtį,

ištiesk ranką ir dosniai dalykis tuo, ką turi.

₁₄Neatsakyk sau šios dienos gėrybių;

neleisk praeiti pro šalį savo geriausiai daliai.

₁₅Argi nepaliksi turtų kitiems,

savo triūso vaisių – padalyti kauliukų metimu?

₁₆Duok, imk ir būk sau vaišingas,

nes mirusiųjų pasaulyje žmogus negali džiaugsmo ieškoti.

₁₇Visi gyvūnai sensta kaip drabužis,

nes saisto amžinas įsakas: visi turi mirti.

₁₈Kaip lapams išsprogstant ant žalio medžio,

vienam nukritus išsprogsta kitas,

taip ir vienai kūno ir kraujo kartai

išmirus užgimsta kita.

₁₉Visi žmogaus darbai sudūlėja,

ir tas, kuris juos padarė, nueina su jais.

₂₀Laimingas žmogus, kuris mąsto apie išmintį

ir samprotauja protingai,

₂₁kuris svarsto jos kelius savo širdyje

ir kreipia dėmesį į jos paslaptis,

₂₂vydamasis ją kaip žvalgas

ir tykodamas jos prie jos tarpdurio,

₂₃kuris žiūri į ją pro jos langus

ir klausosi prie jos durų,

₂₄kuris apsigyvena arti jos namų

ir įkala savo palapinės kuolelį jos pasienyje,

₂₅kuris statosi palapinę šalia jos

ir gyvena kaip jos mielas kaimynas,

₂₆kuris pasidaro lizdą jos lapijoje

ir nakvoja jos šakose,

₂₇kuris randa pastogę nuo kaitros jos ūksmėje

ir sau namus jos garbėje.